Atviras laiškas Mamai

Teksto dydis:

Atviras laiškas Mamai

Vasarą su paaugle dukra buvome Ispanijoje, Montserat vienuolyne. Visi iš eilės ėjome prie stebuklus darančios ir norus išpildančios Juodosios Madonos ir kažko asmeniško prašėme. Sveikatos, gražios šeimos, mylinčio vaiko, mylimojo meilės… Po manęs prie Madonos kojų prisilietęs pusamžis vyras paprašė… atleidimo. Taip ir pasakė, atsiprašau ir prašau, kad man būtų atleista.
Išsliūkinau iš bažnyčios tokia menka su savo menku prašymu ir supratau, kodėl niekada niekas TEN jokių mano prašymų anksčiau neišgirsdavo. Esu daug kartų savo pašnekovų prašiusi atleidimo už sugaištą laiką, praeivių, kuriems netyčia pastojau kelią, net kaimynų, kuriems trukdė mano dukros muzika… Bet ar tai TAS atsiprašymas, ar tai TIKRA kaltė, atleidimo už kurią reikia melsti? Mes tūkstančius kartų galime atsiprašinėti dėl niekų, o ar nors vieną kartą atsiprašėme TO, kuriam to atsiprašymo labiausiai reikia?
 
Mama, meldžiu, atleisk man! Už kiekvieną tavo ašarą, net jei ji pavirsdavo akmenėliu širdyje ir neišriedėdavo ant skruosto. Už kiekvieną skaudų žodį, kurį man būdavai priversta pasakyti, nes norėjai mane apsaugoti. Už visas tas glamones, kurių man nedavei, nes aš neleisdavau prisiglausti, už šilumą, kurios nejutau, nes pati buvau kaip ledas. Atleisk, kad tavęs negirdėjau, kai norėjai su manimi kalbėti ir už tai, kad pykau, jog nebekalbi, kai jau pati nebeturėjai žodžių, kaip į mane prisibelsti. Kad rodos taip toli viena nuo kitos esame, o juk nieko artimesnio neturime. Atleisk, kad taip vėlai atsiprašau. Kad tik dabar žinau, ką tu jauti.
 
Dabar aš pati lauksiu, kada mano dukra manęs atsiprašys. Ir bijosiu, kaip tu bijojai, jos netekti: kaip draugės, kaip širdies dalelės, kaip gyvenimo prasmės... Nors mano širdis jau dabar pilna atleidimo. O tavo?

Komentuoti