Batai, su kuriais norisi eiti

Teksto dydis:

Batai, su kuriais norisi eiti

2010 liep. 5 10:23

Aš mėgstu pasivaikščioti pėstute. Bet negaliu eiti be tikslo. Turiu susigalvoti kokį nors maršrutą ir vietą į kurią reiks nukakti savo kojytėmis. Ėjimas – puikus dalykas, be to visai nieko nekainuoja. Jis ne tik stiprina raumenis, kaulus, širdį, bet ir padeda kontroliuoti kūno svorį. Kartu tai gera proga pasidžiaugti grynu oru, draugų kompanija, žydinčia gamta.
 
Kadangi daug vaikštau – renkuosi patogią avalynę. Kuri, gink Dieve, nenutrintų, nenuspaustų, netrukdytų, o padėtų smagiai žingsniuoti. Nebėgioju, o energingai einu. Kai turėjau daugiau laiko, mėgdavau pavaikščioti ant bėgimo takelio sporto klube ar dar geriau, paminti tokį treniruoklį, kuris primena kopimą į kalnus ar lipimą laiptukais. Puikiai degina kalorijas ir mankština kojų ir užpakaliuko raumenis. Dabar to daryti į sporto klubą nebeinu! Ne todėl, kad aptingau, o todėl, kad atradau BATUS, kurie man ne tik pakeičia panašius treniruoklius, bet ir vieną kartą į juos investavus, taupo pinigus. Susidomėjote? Papasakosiu plačiau.
 
Jau tikriausiai teko girdėti apie fiziologinę avalynę? Tai tokie batai lenktais padais. Juos sukūrė ir sąvoką „fiziologinė avalynė“ pasiūlė šveicarų inžinierius Karlas Miulleris. Kodėl tie padai lenkti? Todėl, kad priverčia žingsnį pradėti nuo kulno vėliau minant visa pėda. Tarsi eitum basomis per smėlį. Kam to reikia? O gi todėl, kad tokia eisena geriau paskirsto apkrovą per visą pėdą ir sumažina slėgį  ant kasdieniškai apkrautų kūno vietų, tokių kaip sąnariai. Taip visada vaikšto Tanzanijoje ir Kenijoje gyvenantys masajai, kurie garsėja tiesiu stuburu ir sveikais sąnariais, taisyklinga laikysena. Jie, net ir sulaukę brandaus amžiaus, išvengia nugaros ir sąnarių skausmų. Juk ir mes to norime? O kaip vaikštome, kaip atrodome? Gana dažnai šleivi ir susikūprinę, einame galvodami, kaip žengsime žingsnį, nes kur nors ką nors dažniausiai skauda.
 
Taigi, mano RYN batų istorija
 
Pirma diena. Užsuku į „Pėdos centrą“ ir išsirenku baltus, sportbatukų tipo. Yra ir basučių, ir visai elegantiškų „laivelių“. Tiesa, iškart maloniai nustebina kaina. Ji vos ne per pus žemesnė, nei jau žinomų kito gamintojo batų, o kokybė visai niekuo neatsilieka. Tiesiog, rinkoje atsirado kito gamintojo RYN fiziologinė avalynė.
Matuojuosi. Jaučiu batų svorį rankose, tačiau apsiavus jie visai nesunkūs. Batviršiai – švelnios odos, viduje minkšta. Apsiavus, išsisklaido dar vienas mitas. Kadangi padai lenkti, tikėjausi virsianti į priekį ar atgal. Nieko panašaus. Viskas stabilu, nekrypuoju ir šleivai neinu, viduje nejaučiu nieko keista, bato padas maloniai liečiasi su pėdos išlinkiu, jį prilaiko. Tik žengti tenka nuo kulno ir einu, tarsi, katė, minkštai statydama pėdutes. Vaikštau lengvai ir netgi greitai, išdidžiai ištiesta nugara, džiaugdamasi, tarsi turinti kažkokius įgimtus masajų sugebėjimus. Po geros valandos, perlipusi į savo įprastines basutes, suprantu, kad mano giminėje Rytų Afrikos aborigenų nebuvo. Užtat aš, pasirodo, turiu raumenis tose vietose, kur visai nesitikėjau: virš kelių, sėdmenų apačioje, blauzdų šonuose. Ir jie šiek tiek skauda, lyg po fitneso treniruotės. Bet lengvą maudimą atperka žinojimas, kad aš ne šiaip sau avėjau batus, o dar ir pasportavau. Gerai, kad neatidaviau sesei savo siaurokų džinsų!
Kitą dieną vaikštau ilgiau, kelias valandas, raumenis tebejaučiu, bet pėda jau pati riečiasi pagal bato išlinkį, padėdama man eiti. Nebūsiu nei šleiva, nei plokščiapadė. Nors kojos dar nepriprato, šiek tiek skauda. Bet tas jausmas labai greitai praeina.
Trečia diena. Kur mano batai? Jau vėl noriu juos avėti ir jausti, kaip gražėja, tvirtėja mano kojos ir kitos labai svarbios vietos. Ir ne tik. Kadangi mano pėdos keltis aukšta, sunkiai prisitaikydavau patogią avalynę, vis skaudėdavo padų pagalvėlės. Šie batai – tikras išsigelbėjimas. Ir mano problematiškasis kairiosios kojos mažasis pirštelis jaukiai juose įsitaisė. Be to, kadangi eidama jaučiu kojose šilumą, suprantu, kad po jas geriau cirkuliuoja kraujas, vadinasi mano batukai kovoja ir su celiulitu, ir su venų varikoze. O laikysena – kaip karalienės! Patys batai priverčia išsitiesti. Po kurio laiko, tikiu, tiesi nugara taps mano vizitine kortele. Sudie, nugaros ir klubų skausmai!
Ketvirta diena. Planuoju savo batams maršrutą. Reikia nueiti iki artimiausio ežeriuko, į turgelį – braškių, gal užsuksiu pas mamą kavos. Jaučiu jėgų antplūdį. Rodos eičiau ir eičiau. Pas pačius masajus. Pasakyti ačiū.

Komentuoti