Nežiūrint į tai, kad visiems suaugusiems seniai žinomi paauglių charakterio ypatumai, dažna jų nuotaikų kaita, vis tiek kartais išliejame pyktį ant vaiko.
Anksčiau taip lengvai nuspėjamų vaikų dabartinės pastovios elgesio permainos gali išvesti iš kantrybės net patį kantriausią gimdytoją. Juk iš tiesų, dar prieš penkias minutes jūsų vaikas, kaip visai suaugęs žmogus samprotavo apie šalies politinę situaciją, o dabar, rodos, be jokios reikšmingos priežasties „užkūrė“ isteriką, pavyzdžiui, staiga prisiminęs, kad prieš 10 metų jūs vėliau nei įprastai paėmėte jį iš vaikų darželio.
Ir visa tai dėl to, kad paaugliai yra linkę pastoviai prisiminti tas situacijas, kuriose juos kažkas ypatingai sukrėtė. Tie kažkada neišlieti konfliktai išplaukia iš atminties visai jiems patiems to nesitikint, beje, dažniausiai visai ne laiku ir gąsdina bei stebina tėvus.
Toks kelias į suaugusiųjų pasaulį: iš pradžių vaikas turi išvalyti savo pasąmonę nuo užsisenėjusių nuoskaudų ir pergyvenimų, tik tada jis palaipsniui pradės bręsti. Todėl bendraujant su vaiku svarbu išlikti taktiškam ir būti lanksčiam.
Kartais bendraujant su paaugliu labai sunku išlaikyti dvasinę pusiausvyrą. Tačiau to reikia išmokti, kitaip bus, kaip sakoma sename aforizme, „pažabok savo pyktį, nes jis nugalės tave“. To išmokę turėsite naudos net tik bendraudami su vaiku, savikontrolė padės išvengti ir daugelio kitų problemų.
Savikontrolei trukdo tokie veiksniai, kaip nuovargis, depresija, nerimas. Šių būsenų galima išvengti, jei protingai paskirstysite laiką, išsaugosite balansą tarp to laiko, kurį paskiriate bendravimui su žmonėmis (tame tarpe ir vaikais), darbui ir laiko, kuris skirtas jūsų poilsiui. Depresija dažnai kyla nuo persisotinimo bendravimu (pavyzdžiui, jums vis dažniau norisi „viską mesti ir išvažiuoti – į kaimą, į mišką, į negyvenamą salą, ir „kad ten nieko nebūtų“).
Būtina taip paskirstyti laiką, kad kažkokia jo dalis jums liktų tik sau, savo poilsiui. Nervų sistemai pailsėti dažnai padeda vienatvė. Bet ne prie televizoriaus, nes tai emociškai vargina. Geriau pabūti tyloje arba pasiklausyti raminančios muzikos.
Dažni emociniai protrūkiai ardo mūsų nervų sistemą, todėl juos būtina slopinti.
Jei jūs vis dėlto nesusivaldėte ir aprėkėte savo vaiką, pataisykite padėtį: truputi vėliau, kai nusiraminsite, prieikite prie vaiko ir jo atsiprašykite, paaiškinkite savo reakcijos priežastį. Toks požiūris tik pagerins jūsų tarpusavio santykius. Nebijokite, kad taip prarasite vaiko akyse savo autoritetą.
Jau greičiau jūs prarasite jo pagarbą, jei nepripažinsite savo klaidų.
Jei jūsų stresai tampa dažni, pagalvokite apie vidines priežastis, keliančias takią audringą jūsų reakciją.
Nors skamba ir paradoksaliai, bet kuo labiau susivaldantys ir geri būsite bendraudami su paaugliu, tuo griežtesnę tvarką galėsite jam nustatyti.
Vaikai labiau linkę įsiklausyti į nuomonę to, kurį gerbia, o gerbti pastoviai rėkiantį ir nenuoseklų savo reikalavimuose žmogų sunku. 
Kuo dažniau jūs pykstate, tuo mažiau jėgų jums lieka maloniam bendravimui su vaiku, tuo daugiau jėgų jūs parandate kovodami su savo pykčiu. Jei jūs norite kontroliuoti savo vaiko elgesį jums reikia turėti pakankamai kantrybės, sugebėjimo tvardytis, energijos ir savikontrolės.
Jei susivaldyti jums trukdo jūsų fizinė būklė, pradėkite gyventi mažiau įtemptą gyvenimą, pasirūpinkite savo sveikata.
Retais atvejais, jei jūs esate linkęs į depresines būsenas ir jau padarėte viską, kad sulaikytumėte prasidedančią depresiją, bet tai nepavyksta, kreipkitės į specialistus: tokioje būklėje negalėsite tinkamai pasirūpinti vaiko auklėjimu. Nuo to nukentės ir vaikas, ir jūs pats.
Komentuoti