Kodėl vaikai meluoja?

Teksto dydis:

Kodėl vaikai meluoja?

2012 spal. 21 09:00

Tiesa ir melas mūsų gyvenime – tampriai susiję. Dažniausiai, mes, suaugę, puikiai suvokiame, kodėl kartais iškreipiame arba nutylime tikrą įvykių esmę. O vaikai? Kas skatina juos kurti naivias netikroviškas istorijas, kurias mums būna visai nesunku perprasti?
 
Mažyliai nemeluoja. Iki ketvirtųjų savo gyvenimo metų jie visai neskiria tokių sąvokų, kaip „melas” ir „tiesa”, bet kokį tvirtinimą „priima už gryną pini
gą“, daro ir sako viską, ką nori. Kad pasiektų savo tikslą emocijas ir norus jie reiškia tiesiai – verkia arba puola į isteriją, jei tėvai ignoruoja jų reikalavimus.
 
Formuojantis vaizdiniam mastymui situacija keičiasi. Prasideda „baltojo“ melo laikotarpis. Šiuo metu iškreipta tiesa – visai natūralus reiškinys. Vaikai fantazuoja, pasakoja visokias nebūtas istorijas, painiojasi ir nesugeba atskirti tiesos nuo išgalvotų dalykų, trokštamus reiškinius vertina, kaip tikrus. Už fantazijas vaiko bausti nereikia. Priešingai, jį reikia paskatinti ir suteikti visas galimybes kūrybiniam mastymui. 
 
Apie dešimtuosius metus, pradėjus reikštis sugebėjimams samprotauti, analizuoti, melas tampa apgalvotu veiksmu. Bet jei vaikui pačiam to reikia vaikiškų išsigalvojimų laikotarpis gali ir užsitęsti. Virtuozišku melu jis siekia atkreipti į save dėmesį, nori pasirodyti geresnis ir užsitarnauti autoritetą tarp bendraamžių. 
 
Pasitaiko, kad vaikas taip įpranta meluoti, jog praktiškai nebesako tiesos. Jam lengviau gyventi išgalvotame pasaulyje nei realiame. Vaikai taip elgiasi tada, kai jiems nepakanka supratimo ir užuojautos, bendraamžiai jų nepriima į savo ratą.
 
Agresyvūs vaikai meluoja mažiau, nei paklusnūs geručiai. Išliejus agresiją tiesiogiai (muštynės, žodiniai kivirčai) savotiškai „išleidžiamas garas“, be to taip „užsitarnaujamas“ autoritetas paauglių aplinkoje.
 
Mergaitės taikesnės nei berniukai, emocionalesnės, iracionalesnės ir labiau įžeidžios. Todėl įvaizdį gelbėjantis melas jų aplinkoje dažnesnis.
 
Kai vaikai suvokia kas tai yra melas, ir kad meluoti blogai, pagal specifines jų išorės reakcijas galite lengvai suprasti, kad esate apgaudinėjamas. Pavyzdžiui, nevalingas bandymas pridengti ranka burną, susijaudinimas ir paraudę skruostai, dažnas mirkčiojimas, nenoras žiūrėti į akis, arba, priešingai, iššaukiančiai „sąžiningas“ žvilgsnis. Vaikas jaučia, kad yra kaltas ir bijo, kad jūs tai išsiaiškinsite. Kad melas skambėtų įtikinimai, jis pradeda rinkti žodžius, taria juo neužtikrintai, su jam nebūdinga intonacija. O kas pažįsta vaiką geriau už jo tėvus? Atkreipkite dėmesį į jo kalbos, elgesio niuansus ir jums viskas bus aišku.
 
Bausti mažojo melagio psichologai nepataria. Iš pradžių išanalizuokite melo motyvus. Galbūt jūs patys dėlto kalti? Gal jūsų reikalavimai per dideli, ir melas – vienintelis vaikiškas bandymas palengvinti sau gyvenimą? 
 
Padėkite vaikui suprasti, kad meluoti nėra būtinybės, kad jūs jį mylite ir priimsite bei palaikysite bet kokioje situacijoje. Jei jau barsite, tai barkite ne vaiką, o jo poelgius. Ir nepamirškite pagirti už nuoširdumą. Už tai, kad net sunkioje situacijoje sūnus ar dukra rado savyje jėgų viską sąžiningai papasakoti tėvams.

Komentuoti