Vaikštynės: traumos, koordinacijos sutrikimai, netaisyklinga pėda.

Teksto dydis:

Vaikštynės: traumos, koordinacijos sutrikimai, netaisyklinga pėda.

2013 spal. 23 13:56

Ir ko tik mylintys tėveliai nepadaro dėl savo atžalų?! Specialistai pastebi, kad daugiausia “eksperimentų” atliekama su pirmagimiais. Jauni, nepatyrę tėvai kaip įmanydami stengiasi apipilti savo mažylį įmantriausiais žaislais, į pagalbą pasitelkia progresyviausią techniką, pradedant elektros pagalba besisupantį lopšį ir baigiant audio sistema lovelėje, o vos pradėjusį kojelėmis į grindis remtis kūdikį, įstatyti į vaikštynę ir duoti vaikui nevaržomai judėti aplinkoje. Deja, anot „Northway“ medicinos centro vaikų kineziterapeutės Jurgitos Skiotytės, labai dažnai tokie pasivaikščiojimai pasibaigia traumomis. 

Vystosi netaisyklinga pėdos atrama

Specialistei J. Skiotytei dirbant vaikų raidos centre teko gydyti ne vieną mažylį, kuomet vaikštynei apsivertus, vaikas iš jos iškrisdavo ir patirdavo traumų. „Tai nėra pats saugiausias dalykas, tačiau, be abejo, vaikštynė – palengvinimas tėveliams, jiems nereikia sekioti paskui vaiką, jis eina kryptingai ten, kur jam patinka. Tačiau vienas didžiausių minusų – netaisyklinga pėdų atrama“, – perspėja specialistė.

Viena pagrindinių bėdų – vaikštynėje vaikščiojančio mažylio pėdos remiasi netaisyklingai: pėdų pirštų galais arba vidiniais ar išoriniais pėdų kraštais. Dėl to ilgainiui prireikia kineziterapeuto pagalbos: būtinas taisyklingas pėdos atstatymas. Dėl to gydytojai apskritai nerekomenduoja šios priemonės. Tačiau tėveliams vis tik ją įsigijus, privalu žinoti, kad tokiu atveju vaikui būtina kokybiška avalynė. Tai reiškia, kad kojytės čiurna būtų gerai fiksuota, laikytųsi tvirtai. 

Sutrinka pusiausvyra

„Neseniai teko gydyti mažylį, kuris puikiai vaikščiojo vaikštynės pagalba, tačiau jo pusiausvyros ir koordinacijos reakcijos buvo nepakankamos. Pastatytas ant žemės ir raginamas eiti pats, jis tiesiog nėjo. Vien dėl to, kad jis neturi atramos, kur įsikibti, jis bijo žengti žingsnį. Jis ieško sienos, mamos, kėdės, jo pusiausvyros reakcijos yra nepakankamos, vystosi kitokiu ritmu, visiškai kitaip nei šis procesas vyktų be vaikštynės. Taip pat galima teigti, kad vaikai tarsi aptingsta. Jiems malonu ir smagu judėti vaikštynės pagalba, todėl jie nesistengia lavinti natūralių įgūdžių“, – liūdna patirtimi dalijasi J. Skiotytė.

Tačiau, jeigu vaikas stiprus, vaikštynė atitinka vaiko fizinius parametrus, jo ūgį, jis gali išvengti minėtų sutrikimų.

Neretai tenka matyti tėvelius, kurie net ir lauke su vaikučiais išeina pasivaikščioti vaikštynės pagalba. Toks vaikas negali pasidžiaugti ant žemės gulinčiu akmenėliu, pakelti šakelės ar spalvoto rudens lapo.

Pradėjusio vaikščioti vaiko raumenų tonusas turi būti padidintas, raiščiai ir sausgyslės turi būti stiprūs. Įstatę silpną, glebų vaiką į vaikštynę, nesitikėkite, kad jis staiga sustiprės, ims greičiau judėti. 

Traumas patiria maždaug 60 proc. vaikų

Dažniausiai traumas vaikai patiria persiversdami iš vaikštynės. Jie užsigauna galvą, rankas, kojas. Po tokių išgyvenimų vaikučiai ilgą laiką jaučia baimę, nepasitikėjimą. Jie priešinasi įkeliami į kadaise mėgtą vaikštynę, tampa daug atsargesni, budresni, apskritai vengia žengti bent vieną žingsnelį be suaugusiųjų pagalbos. Kartais tai užtrunka kelis ir daugiau mėnesių siekiant sugrąžinti vaiko pasitikėjimą savimi.

„Tėvai kaltina save, išgyvena buvę nepakankamai atidūs. O tai atsiliepia jų psichinei būsenai, kuri persiduoda ir mažyliui. Geri norai ne visuomet duoda geriausią rezultatą, todėl neskubėkite išlaidauti pirkdami savo vaikui vaikštynę, juo labiau nepersistenkite dovanodami jos savo draugų ar artimųjų vaikučiams“, – perspėja kineziterapeutė.

Vaikščiojimas ant pirštų galų

Dar vienas pagalbininkas pradedantiems vaikščioti vaikučiams – stumdukas. Vaikas į jį įsikimba rankomis ir stumdamas jį eina į priekį. Stumdukai būna įvairūs: vieni muzikiniai, kiti paprasti. „Stumdamas šį prietaisą, vaikas automatiškai perkelia savo kūnelio svorio centrą į priekį, susikūprina, kūno svoris pasiskirsto ne tarp kojų, o krūtinės ląstoje. Vien dėl to, kad kūno svorio centras pakinta, įsitempia užpakaliniai šlaunies raumenys, pėdų atrama persikelia į pėdų galus. Dažnai, tokie vaikučiai pradeda vaikščioti remdamiesi kojų pirštų galais“, – savo patirtimi dalijasi J. Skiotytė.

Kad to neįvyktų, specialistė perspėja:  pradėjus naudotis stumduku, mažylį būtina apauti patogiais, tvirtais, gerai čiurną fiksuojančiais batukais. 

Viskam savas laikas

Nemaža dalis tėvelių tarsi norėdami savo vaikams gero, pradeda labai anksti juos mokyti vaikščioti. Ši problema itin opi pastaruoju metu. „Nuo mažens ugdydami lyderį, tėvai moko jį to, ko dar ne laikas mokyti. Kiekvienas kūdikis turi savo vystymosi ritmą, tačiau yra tam tikri „rėmai“ į kuriuos reikia įtilpti, tai reiškia, per tam skirtą laiką išmokti sėdėti, ropoti, stovėti, vaikščioti. Kai kurie pradeda vaikščioti neropoję – ir tai visiškai normalu. Vieni pradeda vaikščioti devynių mėnesių, kiti būdami metukų nė nesistengia pradžiuginti savo tėvelių pirmaisiais žingsniais“, – sako gydytoja J. Skiotytė.

Per didelis skatinimas pradėti vaikščioti gali išprovokuoti nepageidaujamų pasekmių. Gali vystytis netaisyklinga laikysena, pėdų atrama.

„Labai dažnai nutinka, kad per anksti pradėjus sodinti mažylį, atsikiša apatinis šonkaulių lankas. Taip nutinka dėl to, kad vaiko liemens korsetas yra silpnas, mažylis yra glebus, dėl pastovaus spaudimo vystosi deformacija“, – aiškina specialistė.

Patarimas tėveliams, auginantiems savo mažylį: drąsiai konsultuotis su savo pediatru, šeimos gydytoju, kineziterapeutu, esant reikalui – neurologu, stebėkite vaiko raidos vystymąsi. 

Tiesa knygose?

Pastaruoju metu išleista daugybė knygų, skirtų vaikų ugdymui, priežiūrai, lavinimui. Sunku netikėti, kuomet šalia pavadinimo puikuojasi užrašas „Geriausia metų knygą“, „Populiariausias visų laikų bestseleris auginant vaiką“, „Perkamiausia dešimt metų knyga“.

„Sutinku, yra ir labai gerų knygų, tačiau yra ir visiškai mums netinkamų“, – sako gydytoja. – „Yra nustatyti tam tikri vaikų vertinimo standartai, skalės, kada vaikas turėtų pradėti sėdėti, ropoti, vaikščioti, į kurias būtina atsižvelgti, vaikai turi atitikti tam tikras apibrėžtas ribas. Tačiau reikia žinoti, kad ne visos skalės yra taikomos Lietuvoje. Neretai knygose pateikiami kitokie standartai, kurie tarsi prieštarauja esantiems pas mus. Todėl patarčiau pasikliauti savo pediatru, šeimos gydytoju,  kuris tikrai padės išsiaiškinti ar mažylis vystosi gerai“.

Taip pat nereikia pamiršti, kad kiekvienas vaikas yra individualus, todėl įmanomi vystymosi svyravimai. 

Basomis vaikščioti namuose nepatartina

Vyresniame amžiuje, sulaukus vienerių-trejų, tėvai neretai leidžia vaikams namuose vaikščioti basomis arba mūvint kojines. Sakytume, nėra blogai, kad vaikas vaikšto basas. Tačiau didžiulis skirtumas – kur jis tai daro.

„Vaikščiojimas basomis namuose ant lygių grindų, kiliminės dangos, provokuoja pėdos iškrypimus: plokščiapadystę, šleivapadystę. Vėliau dėl to nukenčia kelių sąnariai, krypsta kojos į X arba O formą. Nuo kelių pokyčiai „keliauja“ aukštyn lig sąnarių, o ilgainiui problemos persikelia į laikyseną‘, – nepageidaujamų pokyčių seką vardija kineziterapeutė.

Tačiau vaikščiojimas basomis po smėlį, po žolę į naudą įvairaus amžiaus vaikams: pradedantiems vaikščioti ir didesniems. Liečiant pėdomis žemę, vystosi pirštų smulkioji motorika, stiprėja pėdų, kojų ir viso kūno raumenys, formuojasi taisyklinga pėdų atrama. 

Specialisto masažas reikalingas tik tada, kai jis yra būtinas

Neretai tėveliai bet kokia kaina veržiasi pas kineziterapeutus, masažistus įsitikinę, kad jų vaikui būtinas masažas. Jeigu vaikas vystosi normaliai, jam pakaks švelnaus namuose atliekamo masažo: tai naudinga ir gerai fizinei, ir psichinei būsenai. Tačiau yra atvejų, kuomet tikrai būtina specialisto pagalba.

„Esant padidėjusiam vaiko raumenų tonusui, specialisto atliekamas masažas yra ideali ir labai efektyvi terapija. Labai padeda ir vandens procedūros. Ne paslaptis, kad ir suaugusiam, ir vaikui yra maloni „prisilietimų terapija“ – masažai. Todėl kiekvienam mamytei patarčiau: masažuokite, glostykite savo vaikelį. Tai tiesioginis kontaktas su mama, lytėjimas, stiprinantis saugumo jausmą, kuris yra labai svarbus mažyliui. Beje, ne mažiau svarbus ir tėčio ryšys su vaiku. Todėl ir tėčiai turėtų skirti laiko savo atžalos fiziniam ir emociniam ugdymui ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu“, – sako J. Skiotytė.

Paruošė Aušrinė Baronaitė 

Komentuoti