Negalia - tai toks pats skirtumas kaip plaukų spalva, ūgis ar svoris

Teksto dydis:

Negalia - tai toks pats skirtumas kaip plaukų spalva, ūgis ar svoris

2013 saus. 2 16:11

Kiekvieną dieną kaip ir didžiuma Lietuvos gyventojų Ginta Žemaitaitytė pradeda savo darbą devintą valandą ryte ir dirba iki penktos vakaro. Skirtumas tik vienas - į darbą jai padeda atvažiuoti tarnybinis automobilis, nes pačiai atriedėti ratukais, skirtais judėjimo negalią turintiems asmenims, kiekvieną rytą būtų pernelyg sudėtinga. Būdama septyniolikos ši jauna moteris patyrė stuburo traumą, kuri po keliolikos metų atėmė jai galimybę vaikščioti savarankiškai. Tačiau negalia ne tik neatbaidė Gintos baigti aukštuosius mokslus, bet ir pastūmėjo iššūkiams. Vienas jų - šturmano kėdė automobilių ralio ekipaže. Sutikite, nedaug merginų ryžtasi šiai sporto šakai, juolab kai pilotas yra likimo draugas ir automobilį valdo tik rankomis.

Jau keletą metų Ginta yra Lietuvos žmonių su negalia sąjungos viceprezidentė. Kaip ir kodėl ji esanti būtent čia, kas nuveikta per tą laiką, kokių iššūkių ji laukia ateityje? Apie tai - pokalbis su pačia Ginta. 

Ar Jūs ir Jūsų likimo žmonės skiriatės nuo kitų?

Na, žinote, visi žmonės skirtingi. Ar žinote bent du vienodus? Taip tikrai nėra. Žiūrint, kaip įvardysime žmonių skirtingumo kriterijus. Jie gali skirtis plaukų spalva, ūgiu, svoriu. Kiti išsiskiria tuo, kad negali vaikščioti, matyti, girdėti. Nemanau, kad pagal tai galėtume skirstyti žmones. Tokio išsiskyrymo iš kitų, kuomet žmogus negali mokytis, nes jis nemato ar negirdi, mes mažiausiai norėtume.

Aš pati, pavyzdžiui, nenoriu išsiskirti tuo, kad negaliu pati nueiti ten, kur patekti kitiems nėra jokių kliūčių. Tokius skirtumus vadinčiau diskriminacija ar nenorėjimu priimti mus tokius, kokie esame. Man daug maloniau išsiskirti mokančia kažką kurti ar daryti, ko, galbūt, negalėtų nuveikti kiti. Kadaise dalyvavau ralio varžybose, buvau šturmane. Tai man labai tiko ir patiko. Juk ne kiekvienas sveikas (nors visiškai sveikų žmonių nėra, tai tik laiko klausimas, kada "prikibs" liga) imasi tokio sporto. Keletą kartų mūsų ekipažas tapo nugalėtojais pilno rankinio valdymo klasėje. Kas yra negalia? Tai vieno ar kito dalyko negalėjimas. Dažnai paklausiu kitų, sveikųjų: ar jums nebūtų pernelyg ekstremalu dalyvauti ralyje? Man pačiai tai buvo ir iššūkis ir patvirtinimas, kad galiu atlikti išties neįprastą užduotį. Tokios patirtys kaupiasi atmintyje, leidžia savarankiškiau gyventi, išmoko pasitikėti savimi.

Kas paskatino imtis veiklos, padedančios rūpintis neįgalių žmonių problemomis?

Pirmaisiais metais po traumos, išgyvenau daug liūdnų dienų. Tačiau tuo pat metu mačiau, kokią naudą duoda mokėjimas džiaugtis gyvenimu. Anksti susipažinau su žmonėmis, kurių likimas man atrodė daug sudėtingesnis, o jų kančia - didesnė nei mano. Buvau jauna, labai pozityviai viską vertinau, gyvenimą mačiau tomis spalvomis, kurios man padėjo išlaikyti optimizmą, norą siekti, mokytis. Man labai padėjo tėvai, artimieji, todėl man reikėjo labai daug jėgų ryžtis eiti studijuoti, t.y. išvykti iš namų, kur nežinia kas laukia. O kai stojau į pasirinktą kelią, kelio atgal nebemačiau. Tik pirmyn.

Pasirinkau Vilniaus pedagoginį universitetą. Vienas privalumų buvo - netoliese esantis studentų bendrabutis. Taip išvengiau susisiekimo problemų. Dvi draugės lydėdavo į paskaitas, ypatingai žiemą, kai būdavo slidu, o trečia - nešdavo mano knygas. Niekas manęs neišskirdavo iš kitų bendramokslių, neprikišdavo, kad negaliu kažko padaryti be kitų pagalbos, nors žvilgsnių matydavau visokių... Aišku, kartais priklausydavau nuo mano kambariokių, kai jos nuspręsdavo neisiančios į kurią paskaitų. Studijavau buities kultūrą, įgijau buities darbų mokytojos specialybę. Tačiau taip susiklostė, kad šio darbo taip ir neteko dirbti.

Kas pakeitė Jūsų planus? Juk, kaip minėjote, stojote į kelią vedantį tik pirmyn.

Bebaigiant ketvirtąjį kursą, 1998-aisiais, maniau pratęsianti magistrantūros studijas. Mano bakalauro darbas buvo "Vaikų su negalia problemos ir jų sprendimo galimybės buities darbų pamokose". Darbo gynimo metu man uždavė tokių klausimų, atsakyti į kuriuos mane sulaikė darbo gynimo etika. Tada buvau klausiama, apie kokius vaikus su negalia ir buities darbų pamokas aš kalbanti? Ar tai apskritai sietini dalykai? Ar tie vaikai nepakankamai nelaimingi, kad reiktų analizuoti šią problemą? Tai man buvo nokautas ir nokdaunas. Supratau, kad tęsti studijų šioje aukštojoje mokykloje, negalėsiu. Gal buvau pernelyg kategoriška, gal net savotiškai įskaudinta. Tačiau išties buvo apmaudu, kad tuometiniai garbūs dėstytojai mus, žmones su negalia, vertino prasčiau nei visus kitus.

Nusprendėte keisti specialybę?

Nedaug tegalvojau, ką darysianti. Juolab tuo metu gavau pasiūlymą dirbti Lietuvos žmonių su negalia sąjungoje. Pradėjau dirbti projektų koordinatore, o laikui bėgant pasiekiau pareigas, kurias užimu ir dabar.

Pirmiausia buvau šios organizacijos savanorė. 1996 m. buvo paskelbti neįgaliųjų metais. Būtent tada Lietuvos žmonių su negalia sąjunga ėmė organizuoti įvairius žygius. Pirmasis - buvo žygis baidarėmis, kuriuo buvo norėta parodyti, kad šalia gyvena žmonės, turintys judėjimo problemų, kokios jų laisvalaikio galimybės.

Savaitę plaukėme Aukštaitijos upėmis ir ežerais, o kitą savaitę keliavome per įvairias įstaigas, instancijas, globos namus, lankėme muziejus... Aš gaminau maistą. Per tas dvi savaites parodėme ir pasirodėme, kas mes esame, kaip mes gyvename.

Per tuos keturiolika metų, kuriuos dirbate sąjungoje, ką jaučiatės atlikusi tokio, kas Jus pačią džiugintų?

Visa veikla skirta padėti neįgaliems žmonėms gyventi kaip įmanoma savarankiškesnį gyvenimą. Per metus suorganizuojame keletą savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo stovyklą žmonėms, patyrusiems stuburo traumas, sergantiems išsėtine skleroze, esant raumenų nykimui, jaunoms mamoms, judančioms vežimėlių pagalba. Kartą, kitą pabuvusį tokioje stovykloje žmogų vėliau sutinki ir pamatai savimi labiau pasitikintį, drąsiau žiūrintį į aplinką. Džiugu sužinoti, kad tai paskatina pradėti studijas, susirasti darbą. Tada jaučiuosi, kad mūsų veikla, iniciatyvos nenuėjo veltui.

Ar visi išdrįsta kreiptis Jūsų pagalbos? Jeigu ne, kas jiems padeda?

Jeigu ne patys, tai susiranda mus padedami artimų žmonių. Kai kuriuos tenka traukti iš namų. Juk ne visi ir sveiki žmonės yra aktyvūs, iniciatyvūs, norintys pakeisti ką nors gyvenime. O ištikus traumai, žmogus apskritai labai pasikeičia. Jis supranta, kad jo gyvenimas jau niekada nebus toks, koks buvo. Bet labiausiai paveikia aplinkinių gailestis. Mūsų visuomenė dar neišmokyta žiūrėti į neįgaliuosius tomis pačiomis akimis, kaip ir į kitus. Mes organizuojame renginius sveikų žmonių kolektyvuose, kuriuose mokome pakeisti požiūrį į žmones su negalia. Labai įdomu stebėti, kaip keičiasi jų žvilgsniai ir vertinimai. Juk neįgalieji turi teisę gyventi, džiaugtis, būti tarp kitų.

Bendrojo lavinimo mokyklose rengiame paskaitas vaikams "Pažink negalią", aiškiname, kad "kitokie" žmonės taip pat gali būti draugais, kartu mokytis, gyventi kaimynystėje. Ugdyti vaikų supratimą yra daug paprasčiau negu pakeisti suaugusiųjų stereotipus. Pedagoginio universiteto studentai, studijuojantys architektūrą vis dažniau atvyksta pas mus atlikti praktikos.

Darbai darbais, o kaip leidžiate laisvalaikį? Kaip visur suspėjate?

Vežimėlis yra mano greitis, savarankiškumas, galimybė laisvai judėti. Jeigu spręsčiau savo reikalus be jo, nieko nespėčiau. Visuomet žaviuosi žmonėmis, kurie vežimėliais kopia į kalnus, šokinėja prisirišę specialiomis gumomis nuo tiltų, nardo... Visi jie nori patirti greičio jausmą, adrenalino skonį. Man pačiai dabar labai rūpi keliauti. Kelis kartus buvau Norvegijoje. Skandinavijos šalyse apskritai žmogus vertinamas ypatingai. Žmogus su negalia ten nepatiria jokio streso, net nepagalvoja, kad gali susidurti su kliūtimis, norėdamas nuvažiuoti, pasiekti, pakilti.

Labai norėjau nuvykti į Briuselį. Mano svajonė išsipildė: gruodžio 3 d., kuomet pasaulyje minima žmonių su negalia diena, skrendu į Belgijos sostinę. Gyventi be tikslo, be noro atrasti ir pamatyti ką nors naujo, būtų sunku.

Kalbino Aušrinė Baronaitė

Komentuoti

Skaitytojų komentarai (2)

Get program blank atm card +393512615163 2022 birž. 16 14:47


Get $5,500 USD every day, for six months! See how it works. What'sApp : +393512615163

I want to testify about Dark Web blank atm cards which can withdraw money from any atm machines around the world. I was very poor before and have no job. I saw so much testimony about how Dark Web hackers send them the atm blank card and use it to collect money in any atm machine and become rich.
Email : carolblankatmcard@gmail.com

Hangout : carolblankatmcard@gmail.com

What'sApp : +393512615163

They also sent me the blank atm card. I have used it to get 90,000 dollars. withdraw the maximum of 5,000 USD daily. The Dark Web is giving out cards just to help the poor. Hack and take money directly from any atm machine vault with the use of an atm programmed card which runs in automatic mode.

Get program blank atm card +393512615163 2022 birž. 16 14:47


Get $5,500 USD every day, for six months! See how it works. What'sApp : +393512615163

I want to testify about Dark Web blank atm cards which can withdraw money from any atm machines around the world. I was very poor before and have no job. I saw so much testimony about how Dark Web hackers send them the atm blank card and use it to collect money in any atm machine and become rich.
Email : carolblankatmcard@gmail.com

Hangout : carolblankatmcard@gmail.com

What'sApp : +393512615163

They also sent me the blank atm card. I have used it to get 90,000 dollars. withdraw the maximum of 5,000 USD daily. The Dark Web is giving out cards just to help the poor. Hack and take money directly from any atm machine vault with the use of an atm programmed card which runs in automatic mode.