2012 gruod. 28 00:00
Prabusdami rytais pažadinti žadintuvo „aliarmo“, mes kiekvieną dieną nepagailime ir jam, ir tam „velnio darbui“, į kurį turime skubėti, visokiausių „gerų žodžių“. Deja, mes gyvename panašių į save bendruomenėje ir negalime sau leisti eiti gulti ir keltis, vien tik pasiduodami gamtos šauksmui. Bet štai – vaikai. Jiems tai jau galima miegoti kiek tik norisi...
Naujagimiai miega kaip liūtai, iki 20 valandų per parą. Augant miego poreikis sumažėja, iki metų amžiaus – apie 12, o sulaukus trijų – iki 8 – 9 valandų. Bet kartais vaikai naktimis, nežiūrint nei į galimybę, nei į objektyvią būtinybę, nemiega.
Miegoti trukdo įpročiai
Iki trijų metų mažyliai gali naktimis būti budrūs dėl įpročio, įgyto kūdikystėje, prabusti, kad būtų pamaitinti. Tokios galimos pertraukos lengvai užpildomos pamiegant dieną. Einant ketvirtus – penktus metus dienos miegas nebėra toks reikšmingas ir naktinių „praradimų“ nekompensuoja. Ir jei su laiku įprotis neišnyksta, vadinasi, reikia ieškoti miego sutrikimo priežasčių ir jas šalinti.
Dar viena priežastis, kurią taip pat sukelia įprotis. Kai kurios mamos guldo mažylį šalia savęs. Iš vienos pusės, vaikelį patogu naktimis maitinti, antra vertus – prie mamos šonelio vaikiškas miegas, žinoma, saldesnis. Tačiau reikia atsiminti, kad ateis toks laikas, kai vaiką reikės guldyti į atskirą lovelę, be to laužant nusistovėjusį ritualą. Kad vaikui nebūtų psichologinės traumos, geriau iš karto miegoti atskirai.
Blogo miego šaknys – psichologinės
Problemos, sukeliančios miego sutrikimus, dažniausiai – psichologinės, bet duoti vaikui raminančių vaistų galima tik pačiu kraštutiniu atveju. Gal būt reikia pasitarti su psichoterapeutu. O pradžiai padėti gali naminės priemonės.
Ėjimas miegoti turėtų tapti kasdieniu įprastu ritualu, ir vykti visada tuo pačiu metu. Pavyzdžiui, pasivaikščiojimas, puodelis pieno prieš miegą, pasaka. Kelti vaiko nereikia staigiai, kaip armijoje. Pažadinkite mažylį švelniais žodžiais, o ne žadintuvo trelėmis. Prabudimas turi būti laipsniškas, tegu truputi pagulinėja lovoje,.
5 – 7 metų amžiaus vaikai – dideli fantazuotojai, ir bet koks monstras iš filmuko jiems gali tapti realiu pavojumi, trukdančiu normaliam miegui. Nesijuokite iš vaiko, aiškinančio, kad tamsoje yra pasislėpusi pabaisa, belaukianti, kol jis užmigs.
Tokiai atvejais palikta įjungta šviesa gelbsti tik dalinai. Vaikas užmigs, bet pati problema nedings, o persikels į nesąmoningą sritį. Todėl būtina konsultuotis su specialistais. Jei to nepadarys tėvai, tai, gali būti, jau suaugusiam žmogui teks kreiptis į psichoterapeutus ir gydytis „nepriežastinius“ sutrikimus.
Charakterinis sutrikimas – paaugliška miego inversija, pasireiškianti lytinio brendimo laikotarpiu. Tai patiria apie 7 proc. jaunuolių ir merginų. Jie ilgai, kokias 3 – 4 valandas, negali užmigti. Su laiku miegas susitvarko.
Parasomnija – košmarai, siaubas ir lunatizmas
Dažnai vaikiškame amžiuje, kaip prabudimo sutrikimas, pasireiškia parasomnija. (Po mokslišku pavadinimu slepiasi bendras visų miego sutrikimų pavadinimas). Vaiko prabudimo sutrikimus sukelia naktiniai košmarai, naktinis siaubas, prabudimai nesiorientuojant aplinkoje ir vaikščiojimas miegant – lunatizmas, arba somnambulizmas (lot. somnus-miegas+ambulo-vaikščioju).
Naktiniai košmarai, tai nemalonūs ir gąsdinantys sapnai. Jie retai pažadina vaiką iš miego, o pabudęs jis prisimena sapno siužetą. Keletą kartų per metus košmarus susapnuoja iki 50 proc. žmonių. Dažniausi jie prasideda 3-5 m. amžiuje. Jeigu jie kartojasi dažnai, tai gali sukelti prabudimus naktį, nuovargio jausmą, blogą nuotaiką ir nerimą dienos metu. Dažnai sapnuojamų košmarų priežastys gali būti asmenybės bruožai (laki vaizduotė, kūrybiškumas), patirta psichologinė trauma, kai kurie vaistai.
Naktinis siaubas – kitaip šis sutrikimas dar vadinamas pavor nocturnus. Tai yra labai stipraus siaubo ir panikos išgyvenimas miegant. Paprastai jis pasireiškia nakties pradžioje. Vaikas staiga atsisėda, pradeda verkti ar šaukti iš siaubo, atrodo išsigandęs, patankėja pulsas, vaikas prakaituoja, būna įsitempęs. Vaiką sunku nuraminti ar pažadinti – jis nieko negirdi ir nemato, jam kyla haliucinacijos, kartais kalba su nesančiais žmonėmis. Tokia būsena trunka nuo keliasdešimt sekundžių iki 15 min., kartais ilgiau, kol galiausiai baigiasi, nesvarbu, ar vaikas buvo raminamas. Po to vaikas vėl užmiega. Jeigu jį tuojau pat pažadinti, jis prisimins tik trumpą epizodą – staiga išnirusios mašinos ar pabaisos vaizdą. Ryte pabudęs sapnuoto siaubo neprisimena. Naktinis siaubas pasireiškia nuo 1 iki 5 proc. 5-12 m. amžiaus vaikų. 96 proc. jų turi paveldėtą polinkį į šį sutrikimą
Dažniausiai pirmieji naktinio vaikščiojimo (somnambulizmo) priepuoliai prasideda penkerių metų amžiuje. Kelis priepuolius patiria 15-30 proc. sveikų vaikų. Kai kurių nepriklausomų specialistų vertinimais šis skaičius siekia 70 proc. Maždaug 3 proc. jie kartojasi dažniau. Sutrikimo priežastys gali būti rimtos, nuo genetinio polinkio (tai nustatoma dažniausiai), iki epilepsijos. Bet dažniausiai tai ne patologijos, o tik vaiko miego ypatumai.
Vaikai tarsi atsiduria tarpinėje būklėje, tarp miego ir budrumo „Prabudę“ jie šaukia ir blaškosi, nieko neatpažįsta ir negirdi, kai į juos kreipiasi. Gali net ką nors daryti, vaikščioti po namus.
„Vaikštinėjančio“ vaiko žadinti nereikia. Visų pirma, tai bus sunku padaryti, nes jis gali nereaguoti į aplinkinius. Antra, staigus prabudimas gali išgąsdinti ir apsunkinti situaciją, išprovokuoti jos pasikartojimus ateityje.
Paimkite vaiką už rankos ir atsargiai palydėkite iki lovos. Tokie somnambulizmo epizodai trunka ne ilgiau kaip ketvirtį valandos, po to vėl sugrįžta normalus fiziologinis miegas.
Tačiau jei jūs pastebėjote, kad vaiką vargina panašūs sutrikimai, geriau konsultuokitės su gydytoju, o ne guoskite save, kas viskas praeis. O ypač tada, kai tokie epizodai kartojasi.
Komentuoti