Saugome savo mokinuko sveikatą

Štai ir praėjo vasara, baigėsi vaikų atostogos, prieš akis – ruduo. O rudenį daugeliui teks eiti į mokyklą. Ypač tai jaudina, kai vaikas eina į pirmą klasę. Todėl rugpjūčio pabaigoje tėvai puola mąstyti, ką, kur ir už kiek nupirkti, kad jų vaikas būtų nuo galvos iki kojų pasiruošęs mokslų sezono pradžiai. Čia svarbu, ne tik paprasčiausiai nupirkti viską, o nupirkti viską kaip įmanoma patogesnį ir teisingą būsimojo mokinio sveikatos požiūriu.
Tai svarbu dar ir todėl, kad šiuolaikinių mokinių sveikata nėra jau tokia gera.
Statistinė informacija apie vaikų sveikatą tokia: 2008 m. 7 – 9 metų moksleivių turinčių regėjimo sutrikimų buvo 12,6 proc. daugiau lyginant su 2005 metais, o nenormalią laikyseną – 13,86 proc. Tai kam viską dar labiau apsunkinti, neteisingai organizavus moksleivio darbo vietą, pasirinkus netinkamą kuprinę ar avalynę.
O kas už nugaros?
Jau praėjo tie laikai, kai eidavome į mokyklą su nutrinta kuprine iš dirbtinės odos su nereguliuojamais dirželiais. Dabar atėjo kuprinių su ortopedinėmis nugarėlėmis ir įvairiausiais piešinėliais metas.
Ortopedinė nugarėlė – tai ne tik duoklė madai. Pirmoko stuburas labai lengvai išsikraipo nuo neteisingai paskirstyto ties juo krūvio, tampant beformę kuprinę su sunkiomis knygomis, sąsiuviniais, o dar ir su sportine apranga.
Geriau netaupykime, rinkdamiesi gerą kuprinę, nes vaiko nugarai ir taip teks didelis krūvis dėl ilgo sėdėjimo už mokyklos suolo. Todėl pirkti madingas minkštas kuprines anksčiau kaip nuo ketvirtos klasės nereiktų.
Pagal Lietuvos higienos normą HN 41:2003 „Mokyklinės prekės”, patartina rinktis kuprinę, kurios nugarėlė sutvirtinta, yra du reguliuojamieji diržai. Jie turi būti platūs (ne siauresni nei 4 cm), kad vaiko pečius atloštų atgal. Jei diržai siauri, o kuprinė sunki, jie įsirėžia į nugarą, ją spaudžia, tada vaikui kuprinę nešti tampa nepatogu, jis ima kūprintis.
Turi būti patogi ir pati kuprinės forma. Ji turi atitikti fiziologinę mokinuko stuburo formą, tvirtai priglusti prie nugaros. Be to, neleiskite vaikui kuprinės nešioti ant vieno peties – gali iškrypti stuburas. Kuprinė neturėtų būti ir žemiau mokinio juosmens.
Geros kokybės kuprinė turi būti su specialia minkšta pagalvėle ties stuburu. Tai tarsi atrama, padedanti išlaikyti taisyklingą stuburo padėtį.
Bet net į pačią geriausią kuprinę su ortopedine nugarėle negalima prikrauti daiktų, sveriančių daugiau nei 10 – 15 proc. mokinio svorio. Taigi, jei pirmokėlis sveria 25 kg, jo nešulys neturėtų būti sunkesnis nei 2,5 kg. Tuščia pradinuko kuprinė turėtų sverti ne daugiau kaip 700 g. o vyresniųjų klasių moksleivių – ne daugiau kaip kilogramą. Medikų nuomone, šių proporcijos viršijimas iškreipia stuburą, sugadina laikyseną, sukelia skausmus ties pusiauju ir pablogina judamojo aparato veiklą. Mokyklinių vadovėlių plotis, aukštis bei svoris turi atitikti Lietuvos higienos normą HN 22:2003 „Mokykliniai vadovėliai”.
Kaip aprengti ir apauti mokinį?
Kai kuriose mokyklose vaikai dėvi uniformą. Tame yra savų pliusų ir minusų. Privalumai tie, kad klasėje mažiau jaučiami klasiniai visuomenės skirtumai, nereikia pastoviai išlaidauti perkant vis kitus drabužius mokyklai. Trūkumai – kad mokyklinių uniformų dizainas dažniausiai toli gražu ne tobulas, kaip ir mokykliniais tėvų laikais. O taip pat, medžiagos iš kurių siuvamos uniformos, ne visada būna higieniškos ir natūralios. Jei uniformos mokykloje nėra, vaiką geriausia rengti medvilniniai drabužiais, kad jis ne taip prakaituotų judrių žaidimų per pertraukas metu. O jei uniforma yra, tai po sintetiniu švarku būtina pavilkti medvilninius marškinėlius.
Be to vaikų drabužiai turi atitikti Lietuvos higienos normą HN 96:2006 „Vaikų tekstilės gaminiai. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai".
O štai avalynės, deja, mokyklos administracija vaikams neskiria. Todėl sezoninę avalynę reikia pirkti tėvams. Ji turi būti lengva ir patogi, pralaidi orui, iš natūralių medžiagų, su kuo mažiau siūlių ir pageidaujama sukimbančiu susegimu. Avalynė apsaugoti pėdą nuo plokščiapadystės vystymosi. Padas turi būti pakankamai lankstus, neslidus, o pakulnės viduje būtinas supinatorius. Tokioje avalynėje jūsų vaiko kojos neprakaituos ir jų nenutrins. Jei bateliai susisega lipduku, tai nusiauti ir persiauti jam pačiam bus nesunku. Tai svarbu, nes mokykloje krapštukų nemėgsta. Avalynėsužkulnis turi būti standus, pagamintas iš natūraliosodos.
Daugiau apie reikalavimus vaiko avalynei galite sužinoti paskaitę Lietuvos higienos normą HN 103:2001 „Vaikiška avalynė. Higienos normos ir taisyklės".
Gerai sėdime
Pats reikšmingiausias smūgis šeimyniniam biudžetui bus būsimojo moksleivio rašomojo stalo ir kėdės pirkimas. Vaikų baldai toli gražu ne pigūs, ypač jei jie geri ir gražūs. Todėl rengti vaiko darbo vietą reikia protingai.
Visų pirma, būtina, kad medžiaga, iš kurios pagamintas stalas, būtų ekologiškai švari ir atitiktų būtinas normas. Tuo įsitikinti galima, gerai išstudijavus pirkinio sertifikatą. Ypač tai aktualu gaminiams iš medžio drožlių plokščių ir vidutinio tankio plaušo plokščių MDF (Medium Density Fiberboard). Pagal Lietuvos higienos normą HN 105:2004 "Polimeriniai statybos produktai ir polimerinės baldinės medžiagos" vaikų baldams leidžiama naudoti tik E1 formaldehido klasės smulkinių ir sausosios gamybos plaušų plokštes.
Antra, stalo ir kėdės aukštis turi būti parinktas toks, kad vaiko alkūnės laisvai gulėtų ant stalo, nugara liestųsi kėdės nugarėlės, o kojos, sulenktos per kelius stačiu kampu, stovėtų ant grindų ar suoliuko. Atstumas nuo akių iki knygos ar sąsiuvinio turi būti lygus rankos nuo alkūnės iki riešo ilgiui. Tada jūsų vaiko laikysenai ir regėjimui niekas negresia.
Vaiko ūgis linkęs greitai keistis, todėl nėra prasmės kasmet ar kas du pirkti naują kėdę. Geriau nupirkti gerą kokybišką kėdę, kurios aukštis reguliuojamas.
Statydami kambaryje nupirktus baldus tėvai turi atminti, kad geras apšvietimas – gero vaiko regėjimo garantas. Todėl stalą prie lango reikia pastatyti taip, kad šviesa kristų iš kairės pusės (kairiarankiams – iš dešinės).
Mes pavargome per dieną
Dauguma tėvų pamiršta apie dienos rėžimą pirmoko adaptacijos mokykloje laikotarpiu. O juk apibrėžtas dienos rėžimas leidžia vaiko organizmui pilnavertiškai pailsėti, ir atitinkamai, pilnavertiškai mokytis.
Po pamokų pirmokui labai gerai būtų pamiegoti dieną, nes neįpratęs prie tokių krūvių vaiko organizmas stipriai pavargs. Būtinai reikia vaikui skirti atitinkamą laiką judriems žaidimams, pasivaikščiojimams ir namų darbų ruošai. Tik reikia nepamiršti, kad ruošti namų darbus vakare prieš miegą nepatariama. Nes į dienos pabaigą vaikas jau bus pavargęs, o tai atsilieps jo darbo kokybei.
Be to, mokslininkai, ištyrę tūkstančius vaikų, nustatė du didelio darbingumo periodus: pirmasis maždaug nuo 8 iki 12 val., antrasis – nuo 17 val. iki 19 val. Proto aktyvumo kreivė pastebimai sminga žemyn nuo 13 iki 15 val. Todėl organizuodami vaiko veiklą, turėkite omeny ir jo biologinių ritmų kaitą. Vadinasi, vadovaujantis šiais duomenimis, vaikas neturėtų po pamokų strimgalviais pilti į kitokius užsiėmimus, būtų gerai, jei jis valandėlę pailsėtų ar net nusnūstų.
Svarbu, kad vaikas eitų miegoti ne vėliau kaip 9 valandą vakaro, o ryte keltųsi taip, kad spėtų papusryčiauti, padaryti mankštą ir galutinai prabustų prieš pamokas. Nes neprabudusi atžala snaus pirmas dvi pamokas mokykloje.
Gerai pailsėti per naktį galima tik ant lovos su kokybišku ortopediniu čiužiniu, o ne ant sofos ar sudedamos lovelės – fotelio. Vaiko nugara juk viena, o miegodami mes praleidžiame trečdalį savo gyvenimo, todėl nuvertinti čiužinio svarbos negalima.
Jei visos šios sąlygos, perkant aprangą ir įrangą mokyklai, įvykdytos, tai galima sakyti, kad tėvai padarė viską, kad pirmokui nekiltų sveikatos problemų. Dabar visą savo energiją vaikas galės skirti adaptacijai mokykloje ir naujoms žinioms gauti.
Šaltiniai:
Kauno miesto savivaldybės administracijos kultūros ir švietimo departamento švietimo ir ugdymo skyriaus Tyrimų vykdymo iniciatyvinė grupės tyrimas „TREČIOS KLASĖS MOKINIŲ POŽIŪRIO Į DIENOS RĖŽIMĄ TYRIMAS”, (Kaunas, 2006),
Lietuvos Higienos normos;
Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės statistinės informacijos apie vaikus rodikliai.
Parengė Asta Geibūnienė