Viskas, ko reikia vaikams: daug meilės, kantrybės, atsidavimo

2013-05-14 13:50

Užauginti ir išauklėti vaiką sugeba kone visi tėvai. Skirtumas vienas: kaip? Kiekvienas sąmoningas žmogus siekia, kad jo atžala užaugtų laiminga, harmoninga, savimi pasitikinti asmenybė. Deja, rezultatas ne visuomet pateisina lūkesčius. Ar dėl to kaltos auklėjimo normos, socialinė sistema, pedagogigos ypatumai? Pastaruoju metu vis daugiau tėvų vadovaujasi prieraišiosios tėvystės principais. Ar tai kažkas naujo ir iki šiol neegzistavusio Lietuvoje? Kokia yra kitokia tėvystė? Kuo skiriasi kitaip auginti vaikai? Apie tai kalbamės su Prieraišiosios tėvystės centro lektore Inga Giedraitiene. 

Visais laikais buvę šeimų, kurios augino savo vaikus, pasikliaudamos prigimtiniais instinktais: su meile rūpinosi vaiko fizine ir emocine gerove, žindė, nešiojo, mylavo, atliepdavo į vaiko verksmą. Kultūriniai skirtumai, politinės santvarkos, mokslo įtaka žmogaus gyvenimui koreguoja esminius tėvų instinktus ir nulemia visuomenei tuo metu priimtiną vaikų auklėjimo sistemą. Antai XIX a. mūsų krašte iš vaiko buvo reikalaujama besąlygiško pasklusnumo ir pagarbos suaugusiems, ramumo, santūrumo. Šių savybių vaikas buvo mokomas nuo kūdikystės, atsako į savo poreikius sulaukdamas tik kartkarčiais, laikomas “savo vietoje”. Audronė Daraškevičienė straipsnyje “Lietuviškoji nešyklių tradicija” vaizdžiai aprašo skirtinguose pasaulio kraštuose (Afrikoje, Azijoje, kt.) vyraujančius vaikų nešiojimo būdus ir šio reiškinio sąsajas su šioms tautoms būdingomis vaikų auklėjimo vertybėmis.          

Ekonomikos pažanga ir materializmas atskyrė vaikus nuo tėvų

XIX a. pab.–XX a. pr. Europoje vyko galingas pramonės perversmas, nulėmęs tam tikrus pokyčius ir šeimos santykiuose. Nauja mechaninė, branduolinė, vėliau kompiuterinė energija paspartino gamybą, o šioji paskatino vartojimą. Visuomenėje iškilo daiktų turėjimo idealas. Augo moterų emancipacija. Tėvai turėjo daug dirbti, kad galėtų daugiau vartoti, o vaikus buvo skatinama vesti į ugdymo įstaigas. Į tėvų ir vaikų bendravimą sparčiai skverbėsi materialios pramogos (televizija, pramogų parkai). Kūdikystė ir vaikystė taip pat įpuolė į naują daiktų pasaulį. Vaikus buvo raginama atskirti į savo kambarius su lovele ir daug žaislų. Parduotuvių lentynos pildėsi įvairiausių vaikiškų drabužių, buteliukų, čiulptukų, begalės kitų reikmenų, palengvinančių kūdikių ir vaikų atskyrimą nuo tėvų. Tuo metu paplito mokslinės tėvystės idėja, kuri iškėlė hipotezių, kad vaiką nešiodami, atliepdami į jo poreikius, išlepinsime ir trukdysime jam tapti savarankišku. Nuo mamos krūties kūdikiai atskirti prie buteliuko su pieno mišiniu, nuo suaugusiojo, miegančio greta, - prie pliušinio meškučio kitame kambaryje. Užaugo ištisos kartos žmonių, nepatyrusių saugaus prieraišumo savo tėvams, menkai pasitikinčių savimi ir aplinka, su emociniais ir elgesio sunkumais.  

Nepatenkintas prieraišumo poreikis perauga į save ir kitus žalojantį asmenybės elgesį

XX a. antroje pusėje Europoje atsirado mokslinių tyrimų, paneigiančių vyravusias  nuostatas ir atskleidžiančių šių nuostatų žalą vaiko asmenybės raidai. Anglų psichiatras ir psichoanalitikas Johnas Bowlby iškėlė ir pagrindė prieraišumo teoriją. Pats gimęs kilmingoje šeimoje, augęs su aukle ir savo mamą tematydavęs po valandą per dieną, septynerių išsiųstas mokytis ir gyventi į tolimą mokyklą, J. Bowlby domėjosi panašaus likimo vaikais: sunkiai visuomenėje prisitaikančiais, ypač karo metais netekusiais tėvų, gyvenančiais prieglaudose. Prieraišumo teorija pateikia visuminį ir humanišką požiūrį į tėvų ir vaikų santykius. Pasak jos, tam, kad vaikas gerai socialiai ir emociškai vystytųsi, jis turi patirti saugius ir patikimus santykius su bent vienu iš tėvų (ar globėjų). Tik patyręs visišką priklausomumą nuo jį globojančio asmens, vaikas subręsta pats palengva “atsirišti” nuo tėvų ir tapti savarankišku, vis dar jausdamas besąlyginę tėvų paramą. Laiku nepatenkintas prieraišumo poreikis ilgainiui perauga į nekonstruktyvų, save ir kitus žalojantį asmenybės elgesį, reikalingą psichoterapeuto pagalbos. Galbūt neatsitiktinai nuo XX a. pabaigos depresijos, smurto, savižudybių rodikliai išsivysčiusiose Vakarų šalyse kelia susirūpinimą. Griežto auklėjimo, vaikų valdymo ir kontrolės idėjos stipriai įsišaknijo mūsų visuomenėje ir buvo palaikomos iki pat šio amžiaus pradžios bei vis dar tebeskatinamos nūdien. Greta šio auklėjimo modelio radosi ir visa leidžiantis (“lepinantis”) tėvų požiūris į vaiką, kai tėvai permeta nebrandžiam vaikui visą sprendimo naštą ir tampa valdomi vaikų. Šis požiūris neretai klaidingai gretinamas su prieraišiąja tėvyste, tačiau jis kenkia vaiko asmenybės darniai raidai ne mažiau nei griežtos kontrolės pančiai.          

Žmonijos evoliucijai būtina nauja – savimi pasitikinčių, kūrybiškai mąstančių, pozityvių – žmonių karta

XXI a. kelia naujus iššūkius žmonijai. Šiuolaikiniam pasauliui, draskomam karų, bado, gamtos kataklizmų, persisotinusiam vartojimo vajaus, kenčiančio nuo susvetimėjimo, priešiškumo ir vienišumo tarpasmeniniuose santykiuose Vakarų kultūrose, reikia naujos kartos žmonių, gebėsiančių išgydyti šias žaizdas ir sėkmingai pratęsiančių žmonijos evoliuciją. Galbūt nūdienos Vakarų visuomenei reikėtų daugiau saugiai prieraišių, savimi pasitikinčių, vidujai save kontroliuojančių, atsparių kasdieniai įtampai, lanksčiai ir kūrybiškai mąstančių, pozityvių ir empatiškų vaikų. Kita vertus, šiuolaikiniai vaikai jau gimdami atsineša kitokį pradą nei ankstesnėse kartose, todėl ir bendrauti su jais turime kitaip, nei kadaise mūsų tėvai ar seneliai bendravo su savo vaikais. Galime stebėti Vakarų pasaulyje kylančią kitokio požiūrio į tėvų ir vaikų santykius bangą. Pokyčiai vyksta ir Lietuvoje. Tėvai sąmoningai ieško prieraišiosios tėvystės ar kitų panašių judėjimų (natūraliosios, instinktyviosios, intuityviosios tėvystės) idėjų kaip atsako į ligšiolines auklėjimo vertybes. Vieni tėvai jau ir dabar vaikus augina pozityviai, vedami savo tėviškosios nuojautos, kiti ieškosi žinių ir pastiprinimo bendruomenėje.          

Kiekvienas laikmetis palieka savo įspaudą šeimos santykiuose

Vakarų visuomenė nėra vienalytė: nors daug šeimų laikosi tuo metu šalyje vyraujančio požiūrio į vaikų auginimą, bet visada yra mažuma, kuri daro savaip, tegu ir garsiai neviešindama savo šeimos vertybių. Dar sovietmečiu, kai daug motinų palikdavo savo kūdikius, klykiančius kitame kambaryje, kad patys užsimigdytų, vadovaudamosios tuo metu visuotinai priimtinomis nuostatomis, kitos motinos migdydavo savo mažylius greta ir jautriai atliepdavo į jų verksmą. Šioms motinoms teko nutylėti, “lepinant” savo vaikus, o dabar jau suaugę ir savo vaikučius auginantys moterys ar vyrai džiaugiasi, patyrę prieraišumą kūdikystėje, nes šią patirtį gali be didelių pastangų perduoti savo atžaloms. Motinos, kurios kūdikystėje nesusikūrė prieraišių santykių modelio, dabar bando sąmoningai megzti prieraišų ryšį su savo vaikais, turėdamos įveikti viduje tūnančias baimes, nepasitikėjimą ir kitus gynybos trukdžius. Pasižvalgykime ir savo aplinkoje sutiksime suaugusiųjų, vaikystėje sukūrusių prieraišų ryšį su bent vienu iš tėvų: į jų verksmą buvo atliepiama, jie buvo ilgėliau žindyti, nešiojami ir myluojami, o tėvams grįžtant į darbą, paliekami kitam mylinčiam globėjui (dažniausiai seneliams), užuot anksti vedami į ugdymo įstaigas, nebuvo fiziškai ar psichologiškai baudžiami, bet auklėjami pozityviai. Tačiau neverta pulti, to kas buvo anksčiau, verčiau pasmokykime, priimkime ir kurkime nauja.          

Ar prieraišiai auginti vaikus prabanga?

Akademinių tyrimų apie prieraišumą Lietuvoje yra, tačiau jie nebūtinai tiesiogiai tiria prieraišumą. Mat tyrimų apie saugiai prieraišių ir nesaugaus, vengiančio ar prieštaringo tipų vaikų skirtumus yra apstu užsienio akademiniuose leidiniuose. Lietuvos tyrėjams tenka ieškoti menkiau ištirtos prieraišumo problematikos užuot atradinėjus jau seniai atrastą dviratį.

Iš tiesų, apie prieraišiąją tėvystę pastaraisiais metais kalbamas vis garsiau. Rodosi, lyg šis požiūris į vaiko auginimą būtų iš pogrindžio išėjęs. O kas yra nauja (nors, iš tiesų, sena, nes remiasi žmonijos instinktais!) visuomenei, tas susilaukia priešinimosi ir kritikos. Reikia laiko, kad šios idėjos prigytų. Džiugu, kad vyksta diskusija ir vis daugiau šeimų sužino apie santykių su vaiku alternatyvas, išbando ir mokosi. Oponentai teigia, kad prieraišioji tėvystė nėra paremta tyrimais, tačiau prieraišumo teoriją grindžia daug vienas kitą papildančių (o ne paneigiančių) tyrimų dar nuo praeito amžiaus. Sakoma, kad prieraišiai auginti vaikus reikia didvyriškų pastangų, laiko ir atsidavimo - ne kiekviena šiuolaikinė šeima gali sau leisti tokią prabangą. Tačiau per visą žmonijos istoriją išminčių buvo teigta, kad auginti vaikus iš tiesų reikia daug meilės, kantrybės ir atsidavimo, nes vaikai yra to verti, juk jie lieka po mūsų. Galbūt mūsų jėgas, laiką ir sveikatą šiais laikais pasiglemžia noras turėti daug daiktų ir iš to kylantis poreikis daug dirbti. Šeimos, pasirinkusios kurti su savo vaikais tvirtus, atvirus, saugius santykius, persvarsto savo gyvenimo būdą ir prioritetus: gyvena paprasčiau, lėčiau, laisvėje nuo vartojimo, rūpinasi savo emocine ir fizine sveikata. 

Tėvai ir vaikai – tos pačios sistemos planetos

Kita vertus, neretai manoma, kad prieraišiai auginami vaikai turi būti tėvų dėmesio centre. Tėvai, o ne vaikai, yra toji saulė, apie kurią sukasi gyvenimas. Iš tiesų, naujagimiui ir kūdikiui reikia kone viso mamos dėmesio ir laiko, tačiau išmokęs mama pasitikėti kūdikis geba vis ilgiau palaukti, o poreikis skubiai atsakyti mąžta. Bendraujant su vyresniu vaiku, svarbu išlaikyti kartu praleisto laiko kokybės ir kiekybės pusiausvyrą. Motinoms vertėtų toliau kurti savo asmeninį gyvenimą, kuris vaikui gimus kokybiškai pakinta, o vaikai taikosi prie šeimos, mokosi to, kaip patys turės gyventi užaugę. Prieraišiai auginti vaikus nereikia būti tobula motina ar tobulu tėvu - būkime pakankamai geri tėvai ir aukime kartu su savo vaikais.

Paruošė Aušrinė Baronaitė